Trobagrybis (Serpula) - grybų gentis, priklausanti baravykiečių (Boletales) eilei. 

​

1. Trobagrybių savybės ir augimo sąlygos

​

Trobagrybių vaisiakūniai yra padriki, mėsingi arba plėvelės pavidalo. Pradžioje jie būna balti, tačiau bręstant sporangijoms jų spalva keičiasi į rudą. Šie grybai ypač greitai ardo medieną, todėl jų atsiradimas mediniuose pastatuose gali sukelti labai rimtų konstrukcinių pažeidimų.

Trobagrybiai (Serpula) paprastai minta mediena, tačiau esant nuolatinei drėgmei jie gali augti ir:

• Betone

• Mūre

• Tinke

• Žemėje

• Smėlyje

• Apšiltinimo medžiagose ir kt. 

​​

Grybelio hifai gali prasiskverbti į betoną ar tinką, jei ten pakanka drėgmės ir yra bent minimalus organinių medžiagų kiekis.

Tačiau ant visiškai sauso ir su organinėmis medžiagomis nekontaktuojančio paviršio augti negali. Pagrindinis faktorius, lemiantis jų plitimą, yra nuolatinė drėgmė, tinkama temperatūra ir prastos vėdinimo sąlygos.

​

2. Trobagrybių rūšys Lietuvoje

​

Lietuvoje galima rasti kelias trobagrybių rūšis, kurios skiriasi savo biologinėmis savybėmis, augimo sąlygomis ir poveikiu aplinkai. Tarp svarbiausių ir dažniausiai pasitaikančių rūšių yra:

• Žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans)

Tai viena pavojingiausių ir geriausiai žinomų trobagrybių rūšių, sukelianti didelį pavojų mediniams pastatams. Šis grybas auga ant supuvusios medienos, greitai ją ardo ir gali sukelti pastatų ir kitų struktūrų gedimus. Žalingasis trobagrybis sukelia medienos „pilkėjimą“, kai grybas pradeda lėtai ir nuolat naikinti medieną, ją padarydamas trapią ir nesandarią. Augdamas ant medinių pastatų, jis gali pabloginti konstrukcijų stabilumą ir ilgaamžiškumą.

• Plėvelinis trobagrybis (Serpula himantioides)

Šis grybas taip pat yra parazitinė rūšis, tačiau jo poveikis medienai nėra toks stiprus kaip žalingojo trobagrybio. Plėvelinis trobagrybis auga drėgnose vietovėse ir taip pat sukelia medienos pažeidimus, tačiau dažniau jis randamas ne ant gyvenamųjų pastatų, o natūraliose miško ekosistemose. Šis grybas gali augti ant nuskendusios ar supuvusios medienos ir padeda ją perdirbti į organines medžiagas, tačiau per didelis jo augimas gali būti žalingas ekosistemoms.

• Pušinis trobagrybis (Serpula pinastri)

Ši rūšis dažniausiai auga ant pušų medienos, ypač tose vietose, kur drėgmės lygis yra pakankamai aukštas. Pušinis trobagrybis dažniausiai nesukelia didelių problemų pastatams ar mediniams objektams, tačiau natūraliose buveinėse jis gali padėti perdirbti seną medieną ir prisidėti prie miško ekosistemos pusiausvyros. Tai, kaip ir kiti trobagrybiai, yra parazitas, tačiau jis nėra toks destruktyvus kaip žalingasis trobagrybis.

​​​​

Trobagrybio (Serpula) žala žmogaus sveikatai

​

Trobagrybiai paprastai neturi tiesioginio toksinio poveikio žmogui, tačiau jų buvimas uždaruose, drėgnuose patalpose gali sukelti įvairias sveikatos problemas. Yra kelios svarbiausios rizikos sritys:

​

1. Alerginės reakcijos

Trobagrybio augimas uždarose patalpose, tokiuose kaip gyvenamieji namai, gali paskleisti jo sporas į orą. Grybelinės sporos yra mikroskopinės dalelės, kurios lengvai patenka į kvėpavimo takus. Tai gali sukelti:

• Alerginį rinitą – nosies užgulimą, čiaudulį, niežėjimą ar skysčių išskyras.

• Astmos priepuolius – kai kuriems žmonėms, ypač turintiems jautrią kvėpavimo sistemą, trobagrybių sporos gali sukelti astmos simptomus, tokius kaip dusulys, kosulys, krūtinės suspaudimas ir kvėpavimo sunkumai.

• Lėtinis kosulys ir gleivinės sudirginimas – ilgalaikė kontakto su sporomis ekspozicija gali sukelti užsitęsusius kvėpavimo takų sutrikimus, ypač žmonėms, turintiems jautrią imuninę sistemą arba susilpnėjusią kvėpavimo funkciją.

​​

2. Odos reakcijos

Nors tai nėra labai dažna problema, tačiau kai kurie žmonės gali patirti alergines odos reakcijas, jei tiesiogiai liečiasi su trobagrybiais ar jų sporomis. Toks kontaktas gali sukelti:

• Alergines dermatozes – odos bėrimus, niežėjimą, paraudimą ar dilgėlinę. Tai gali atsitikti, jei asmuo dirba aplinkoje, kuriose yra trobagrybių, pvz., per medienos apdorojimą ar remonto darbus, susijusius su pažeista mediena.

​​

3. Kvėpavimo takų infekcijos

Ilgalaikis kontaktas su trobagrybiais ir jų sporomis gali ne tik sukelti alergijas, bet ir padidinti kvėpavimo takų infekcijų riziką. Žmonės, turintys susilpnėjusią imuninę sistemą, pavyzdžiui, sergantys lėtinėmis ligomis ar vyresnio amžiaus žmonės, gali būti jautresni infekcijoms, kurios gali atsirasti dėl nuolatinio kontaktavimo su grybų sporomis. Šios infekcijos gali būti sunkesnės, nes grybelinės sporos dažnai veikia kaip oportunistiniai patogenai, ypač kai organizmas yra nusilpęs.

4. Mikotoksinų poveikis

Kai kuriuose trobagrybiuose gali būti mikotoksinų – nuodingų medžiagų, kurias gamina tam tikros grybelio rūšys. Mikotoksinai gali patekti į orą kartu su grybų sporomis, o jų įkvėpimas gali sukelti toksiškų reakcijų. Nors trobagrybiai, ypač rūšys, tokios kaip Serpula lacrymans, nėra pagrindiniai mikotoksinų gamintojai, tačiau ilgalaikė jų buvimo aplinkoje eksponacija gali sukelti sveikatos problemų. Tai yra itin aktualu uždaruose patalpose, kur grybelis dauginasi, ir šie mikotoksinai gali prisidėti prie lėtinių kvėpavimo takų ligų vystymosi.

​

Trobagrybio (Serpula) plitimas​​

​

1. Hifų formavimasis ir plitimas

Trobagrybiai, kaip ir daugelis kitų grybų, pradeda savo gyvenimo ciklą nuo mikroskopinių sporų, kurios patenka į aplinką ir gali pasiekti įvairias medžiagas. Kai sporos patenka į palankias sąlygas – drėgną ir šiltą aplinką, jos prigyja ir formuoja hifus.

• Hifai yra ploni siūlai, sudaryti iš grybelio ląstelių. Jie išsiplečia ir auga link maisto šaltinio (pvz.  medienos), todėl pradeda kolonizuoti medžiagas, kuriomis remiasi grybai.

• Hifai auga visomis kryptimis, ir kai jie susijungia, formuoja didelį grybelio „tinklą“ arba mycelį, kuris leidžia grybui aktyviai maitintis ir daugintis.

​

2. Medienos kolonizacija ir plėtimasis į naujas teritorijas

Plėsdami savo hifus, trobagrybiai gali greitai pasiekti naujas vietas. Hifai gali augti 1–3 cm per dieną, tačiau augimo greitis priklauso nuo aplinkos sąlygų. Idealiomis sąlygomis (drėgmė, šiluma ir kt.) augimas gali būti spartesnis, o augimas gali būti tiek į šoną, tiek į gylį.

• Šoninis plėtimasis: Hifai auga horizontaliai ir gali pasiekti naujas medienos dalis arba medinius paviršius, su kuriais jie susiduria. Šis procesas leidžia grybui kolonizuoti vis didesnius plotus ir toliau maitintis iš medienos.

• Vertikalus plėtimasis: Hifai taip pat gali prasiskverbti į medienos vidų ir augti gilyn į medžio struktūrą. Šis plėtimasis leidžia grybelio kolonijai įsiskverbti į medžio ląsteles ir perdirbti medieną net ten, kur nėra tiesioginio kontakto su aplinka.

​

3. "Siūlų" tinklas ir sporas išskleidimas

Sporų paskleidimas, tai kada vaisiakūniai subręsta, jie pradeda išskleisti sporų mases, kurios gali plisti per orą ir pasiekti naujas teritorijas, pavyzdžiui, šalia esančią medieną ar kitus objektus. Šias sporas gali lengvai pernešti vėjas, vanduo ar net gyvūnai. Šie vaisiakūniai dažniausiai yra pastebimi ant supuvusios medienos paviršiaus ir gali pasirodyti kaip tankūs, plėveliniai, balti arba rudi grybelio augimo sluoksniai. Patekusios į palankią aplinką, sporos vėl daigina ir formuoja naujus hifus, kurie prasideda nuo pirmosios kolonizacijos vietos ir plečiasi toliau. Taip trobagrybiai gali daugintis ir greitai išplisti naujose vietovėse, užtikrinant tolesnį medienos sunaikinimo procesą ir grybelio išlikimą.

​

4. Hifų tinklo augimas ir medžiagų perdirbimas

Trobagrybio plitimo kaip siūlais procesas yra itin efektyvus, nes hifai leidžia grybui veikti kaip tinklas, per kurį gali būti išskiriamos fermentacijos medžiagos, skirtos medžiagų perdirbimui. Tokiu būdu, augant ir plečiantis hifams, grybai ne tik kolonizuoja naujas teritorijas, bet ir aktyviai maitinasi ir skaidydami medieną, ją perdirbdami į grybelinę masę.

​​

Toks „siūlinis“ plitimas ir kolonizacija leidžia trobagrybiams veiksmingai sunaikinti didelius medinių konstrukcijų plotus, ypač drėgnose ir užmirkusiose vietovėse.​​​

​​​​​​​​​​​